Dėstytojai Jurgutienei. 2010 metai.

Lauryno Katkaus eilėraščio „Oro uosto bliuzas“ analizė fenomenologiniu aspektu

Kokių fenomenologinių apraiškų galima ieškoti „Oro uosto bliuze“?

Šio darbo „kryptis“ turėtų priklausyti nuo to, kas svarbu ar atmestina pačiai fenomenologijai. Tačiau turint omenyje tai, jog šis „grynųjų fenomenų mokslas“ kito ir formavosi kartu su ne vieno filosofo paieškomis, vertėtų apsiriboti ir vadovautis tik kai kurių fenomenologų teoriniais atradimais (Špingelberg H., 2002, 65). Atkreipiant dėmesį į tai, jog fenomenologijos teorija tarsi draudžia savyje ieškoti meno kūrinio suvokimo būdų ir nubrėžia tam tikras teorines nuorodas, kuriomis derėtų tiksliai vadovautis ir šios analizės metu, svarbu išskirti pasirinktus konkrečius metodologinius dalykus. Visų pirma, tyrimo pradžioje, įvadinėje dalyje, remiamasi Husserlio „fenomenologine redukcija“, „editine“ abstrakcija, „intencionali“ sąmonės teorija.

Kaip veikia Husserlio „fenomenologinė redukcija“ ir „eiditinė“ abstrakcija „Oro uosto bliuze“?

Vadovėlyje „Įvadas į literatūros teoriją“ teigiama, jog „siekdami tikrumo pirmiausia turime ignoruoti ar „iškelti tarp skliaustų“ visa, kas yra anapus mūsų tiesioginio patyrimo; išorės pasaulis turi įsitekti tik mūsų pasąmonės ribose“ (Špingelberg H., 2002, 65). Ši mintis puikiai iliustruoja fenomeno reikšmę: kaip Husserlis teigia, tai yra „į sąmonę patenkanti tikrovė“, kurios jokiais būdais nereikia vertinti potyriais (Špingelberg H., 2002, 65). Taigi, pavyzdžiui, jei eilėraštyje „Oro uosto bliuzas“ randame eilutę „sutemus per pakaušį: reikėjo, turėjai, galėjai“, tai fenomenologiniam pažinimui svarbūs ne jos keliami potyriai, bet „universalūs šių dalykų tipai arba esmės“. Dėl šios priežasties sakinį „sutemus per pakaušį: reikėjo, turėjai, galėjai“ pravartu laikyti kaip tam tikrą tiesiogiai suprantamą įvykių seką. Husserlis teigia, jog fenomeno sąvoka reiškia „tiesioginę intencionalinės sąmonės duotybę – ne „kažką“, kas yra tik jusliška, regima, bet ir visa, kas sąmoningai išgyvenama, taigi fenomenas matytinas ir aprašytinas toks, koks pats (akivaizdžiai) pasirodo.“ (Daujotytė V., 2003, 640) Tokia dar tikslesnė Husserlio nuostata suteikia galimybę į eilėraštį pažvelgti kaip į konkrečių objektų, faktų rinkinį, kaip į fenomeną arba fenomenų struktūrą. Taigi, ar objektyvi tikrovė ir turėtų reikšti kuo tikslesnį autoriaus siekį? Ar tikrai, jei „ant stiklinio stogo vėjas šokdina plunksnelę“ arba jei „lengva šita diena“, „šiaudas adatų stirtoj“, „nebepažins sūnus“, tai vadinasi taip ir yra bei nieko negalima įžvelgti giliau? Vis tik – to neužtenka, norint rasti fenomenologinę tikrovę. Todėl išvysti konkretų „grynąjį“ fenomeną tėra tik pirmasis žingsnelis, o po to jau galima ieškoti būdų kaip jį suvokti, o tai „reiškia perprasti, kas jame esminga ir nekintama“, atskleisti jo tipą (gr. eidos). Tokiu būdu greta „iškėlimo į skliaustus“, „fenomenologinės redukcijos“, atsiduria vadinama „eiditinė“ abstrakcija.
Įdomu ir svarbu tai, jog fenomenologiškai pažinti eilėraštyje užfiksuotus daiktus reiškia ne atskleisti žmogaus empirinį patyrimą, o atrasti „sąlygas, kurios tą pažinimą įgalina“ (Špingelberg H., 2002, 66). Taigi, jei grįžtume prie eilėraščio citatų, būtų galima atkreipti dėmesį į tik poezijoje ir tik šiuo konkrečiu atveju egzistuojančius žodžių / prasmių / reikšmių išsidėstymo / pateikimo būdus. Pavyzdžiui, galima žvelgti sintaksiniu lygmeniu. Eilutėje „sutemus per pakaušį: reikėjo, turėjai, galėjai“ yra sintaksinė figūra, vadinama nutylėjimu. Literatūros teorijoje dar kitaip tai vadinama praleidimu, dažniausiai žymimu daugtaškiu, kartais brūkšniu ar brūkšniais, šiame sakinyje nutylėjimas transformuojamas dvitaškiu (Daujotytė V., 1984, 83). Fenomenologinis aspektas suteikia galimybę tai vertinti kaip tam tikrą sąlygą, kuri įgalina prieš tai minėtą pažinimą, arba kaip priemonę. Jos pagalba kartu sukuriamas ir kūrinio ritmingumas, galbūt keliantis asociacijas su pačiu bliuzu, tačiau žvelgiant į šią eilutę skaitytojui turi būti svarbus ne jausminis išgyvenimas, bet „esmė ir suvokimo aktas“. Todėl šiuo atveju teksto suvokimo procesas ir priklauso nuo nutylėjimo, suteikiančio ne kokį nors potyriu paremtą įspūdį, bet kūrinio ritmą ir svarbiausia – „kelią“ į sąmonę (Špingelberg H., 2002, 66).
Tokius „kelius“ į sąmonę „sintaksiškai nubraižo“ ir kitos sintaksinės figūros, užfiksuotos šiame kūrinyje. Pavyzdžiui, antitezės („Kokia lengva yra šita diena: mintys, tartum žuvelės sūnaus akvariume“ arba „ant stiklinio stogo vėjas šokdina plunksnelę/ aš negaliu nieko pakeisti / čia tikrai nieko“.), pakartojimai („Koks sunkus yra šitas kraštas“, „Koks tuščias šitas kraštas“), retorinės figūros („kai liečiu, o! kokia lengva kišenė“), eilučių perkėlimai („turėjai / galėjai“, „be vardo ir popierių / gyvensiu“, ...). Derėtų akcentuoti, jog ne tik kūrinio sintaksės savitumas gali padėti atskleisti fenomenologinę tikrovę. Štai griežtos struktūros, rimo, didžiųjų raidžių eilučių pradžioje vengimas signalizuoja lyrinio subjekto ir vaizduojamų įvykių chaosą. Tokia yra forma, būdas ir pavidalas, leidžiantis stebėti ir įvertinti tekstą kaip gyvą, pulsuojantį, ritmingą minčių „bliuzą oro uoste“.
Galima apsistoti ties konkrečiais pavyzdžiais ir analizuoti detaliau, kodėl šios sintaksinės figūros yra naudojamos šiame kūrinyje, ką jos signalizuoja ir kaip veikia skaitytojo sąmonę, tačiau reikia būti dėl to atsargiems, nes fenomenologija yra ne „psichologizmas“, „pozityvizmas“, „fenomenų nėra reikalo interpretuoti, sprausti į vienokius ar kitokius priežastinius aiškinimus.“ (Špingelberg H., 2002, 66–67) Kaip teigia Leavisas, „fenomenai, kaip ir kai kurie literatūriniai vertinimai, įsiveržia į mūsų pasaulį „nesulaikomai“ (Špingelberg H., 2002, 67).
Husserlio „intencionali“ sąmonės teorija
„Husserlio „intencionali“ sąmonės teorija įtaigauja nuolatinį „buvimo“ ir „reikšmės“ tarpusavio ryšį. Be subjekto nėra objekto, o be objekto nebūtų subjekto. <...> Viena ranka išsaugojusi pažinų pasaulį, kita ranka fenomenologija įtvirtino žmogiškojo subjekto prioritetą“ (Špingelberg H., 2002, 67). Kaip tai veikia eilėraštyje? Fenomenologija suvokia pasaulį „per mane, manosios sąmonės koreliatą“, vadinasi, nagrinėjamo eilėraščio lyrinį pasaulį galima suvokti subjektyviai, išvedant primityvias analogijas, išvadas, įvertinimus? (Špingelberg H., 2002, 67) Deja, šį metodą reikėtų naudoti ypatingai atsargiai, nes fenomenologijoje „toji sąmonė – ne apgaulingai empirinė, bet transcendentinė.“ (Špingelberg H., 2002, 65) Subjektas pagal šią teoriją vertinamas kaip „pasaulio suvokimo priežastis“, visų reikšmių užuomazga ir šaltinis (Špingelberg H., 2002, 68), todėl ir lyrinėje „Oro uosto bliuzo“ plotmėje subjektas yra visa ko priežastis, o joje glūdi būtis (valdžios, tuštumos, tapatybės problema, sunkaus darbo, neatpirktos sąžinės, emigracijos ir kt. įvaizdžiai). Subjektas ir būtis yra neatpainiojamai surišti tarpusavyje.
Pasak Husserlio, daiktai neegzistuoja be sąmonės, nes mes visada jiems suteikiam tam tikrą egzistavimo prasmę. Vadinasi vyksmas, kada mes pamatome daiktus ir kai jiems suteikiame prasmę, reiškia virtimą reiškiniu. Kiekviena šio eilėraščio eilutė absorbuoja ne tik lyrinio subjekto būseną, bet ir mąstymo būdą, požiūrį į jį supančią aplinką („kaip šiaudas adatų stirtoj, sakau / be vardo ir popierių / gyvensiu“, „aš negaliu nieko pakeisti“, „tada paleidžia, bet tik apsimeta“ „koks sunkus yra šitas kraštas“, „mintys, tartum žuvelės sūnaus akvariume“, „tuojau pakilsiu, o paskui nutūpsiu“ ir t. t.). Ta aplinka nėra tik primityviai suvokiami daiktai, įvykiai, tačiau sąmonė jiems suteikia egzistavimo prasmę ir tokiu būdu suprantame, kad jie nulemia lyrinio subjekto gyvenimo kryptį, būdą ir apskritai emocinę būklę.

Skirtingų tekstų vienijimas
Fenomenologija leidžia į giluminius teksto lygmenis žvelgti kaip į „pasyvią teksto recepciją <...>. Tariama, kad literatūros kūrinys yra organiška vienovė ir kad tokią vienovę sudaro visi to paties autoriaus kūriniai; tad fenomenologinė kritika gali su aplombu žygiuoti per chronologiškai tolimiausius ir tematiškai skirtingiausius tekstus, atkakliai šniukštinėdama, kas juos vienija.“ (69)
Ar galima toliau analizuoti lyginant jo kitų kūrinių panašumus su šiuo? Ar taip gerai būtų? Ar gerai supratau šią Husserlio mintį?



LITERATŪROS SĄRAŠAS

Daujotytė V., 1984 – Daujotytė V. Lyrikos teorijos pradmenys. Vilnius.
Daujotytė V., 2003 – Daujotytė V. Literatūros fenomenologija. Vilnius.
Špingelberg H., 2002 – Špingelberg H. Fenomenologičeskoje dviženije. Vilnius.



PIRMASIS DARBO VARIANTAS
Visų pirma, fenomenas. V. Daujotytė sako, jog tai bene sunkiausiai paaiškinamas dalykas, kuriuo remiasi visa fenomenologija. „Galima paprastai pasakyti, kad literatūros fenomenologijos objektas – kūrinio fenomenas.“ („Apglėbiantis mąstymas“, Daujotytė V., 164 p.) Vadinasi, ir eilėraštyje „Oro uosto bliuzas“ belieka rasti fenomeną, kuris reflektuos vienokią ar kitokią prasmę, ir šiuo būdu eilėraščio analizė bus nenuginčijamai pagrįsta fenomenologiniu principu. Kol kas galima palikti klausimą – ar tikrai to pakanka? Prisiminus dviejų knygos „Fenomenologijos filosofija“ autorių teorinę mintį, jog fenomenai tolygūs reiškiniams, ir analizuojamame eilėraštyje būtų pravartu rasti ne fenomeną kaip apčiuopiamą daiktą, turintį paskirtį, tačiau – fenomeną-reiškinį, kaip V. Daujotytė rašė „aiškų, virpantį, pasirodantį, nykstantį reiškinį.“ („Apglėbiantis mąstymas“, Daujotytė V., 164 p.) Tokiu reiškiniu šiame eilėraštyje aš pavadinčiau teksto gelmėje išnyrantį ir vėl pranykstantį visuomenės, sistemos sukurtą rutiną, ratą, iš kurio žmogus negali ištrūkti, yra įkalintas: „Koks sunkus yra šitas kraštas/ užvirsta ir spaudžia, kol imu dusti“, „koks tuščias šitas kraštas“. Tačiau įvardinti fenomeną ir suvokti jį kaip sąmonėje atkuriamą prasmių struktūrą iš tiesų neužtenka.
V. Daujotytė rašo, jog „Literatūros mokslui svarbu literatūriškumas, literatūros filosofijai – literatūros būtis. Tai aspektai, kuriuos galima išskirti, bet negalima atskirti.“ („Apglėbiantis mąstymas“, Daujotytė V., 164 p.) Taip pat tai aspektai glaudžiai susiję ir su fenomenologija. Atradus pagrindinę kūrinio ašį – fenomeną, reikia įsigilinti į tai, kaip jis veikia kūrinio, šiuo atveju, teksto lygmenyje. Svarbus jo veikimas literatūrinėje ir literatūros būties plotmėse. Eilėraščio šaltis ir liūdesys – tik lyrinio subjekto nuotaikos, kuriomis alsuoja visi motyvai, vaizdiniai ir detalės: „ekskalatorių upėn“, „požemio kvapą“, „veido prakaite“. Neretai kontrastingos kūrinio detalės gretinamos tarpusavyje ir pajuntama sąmoninga autoriaus ironija. Pavyzdžiui, ketvirtame posme toje pačioje eilutėje greta vienas kito atsiduria stiklinio stogo – kaip šalto ir žmogaus rankų sukurto, gamtą griaunančio miesto – įvaizdis ir pačios gamtos, tiksliau mirštančios gamtos detalė, kurianti minėtą liūdną ir šaltą įspūdį – plunksnelė („ant stiklinio stogo vėjas šokdina plunksnelę“). Arba eilutė „kokia lengva kišenė/ tuojau pakilsiu, o paskui nutūpsiu“ – ironizuota kalba išduoda ne pasityčiojantį, bet silpną, pasiduodantį sistemai, vergišką balsą.
Husserlis teigia, jog fenomeno sąvoka reiškia „tiesioginę intencionalinės sąmonės duotybę – ne „kažką“, kas yra tik jusliška, regima, bet ir visa, kas sąmoningai išgyvenama, taigi fenomenas matytinas ir aprašytinas toks, koks pats (akivaizdžiai) pasirodo.“ („Fenomenologičeskoje dviženije“, Špingelberg H., 2002, 640 p.) Pasak Husserlio, daiktai neegzistuoja be sąmonės, nes mes visada jiems suteikiam tam tikrą egzistavimo prasmę. Vadinasi vyksmas, kada mes pamatome daiktus ir kai jiems suteikiame prasmę, reiškia virtimą reiškiniu. Kiekviena šio eilėraščio eilutė absorbuoja ne tik lyrinio subjekto būseną, bet ir mąstymo būdą, požiūrį į jį supančią aplinką. Ta aplinka nėra tik primityviai suvokiami daiktai, įvykiai, tačiau sąmonė jiems suteikia egzistavimo prasmę ir tokiu būdu suprantame, kad jie nulemia lyrinio subjekto gyvenimo kryptį, būdą ir apskritai emocinę būklę. Turiu omeny elementarią, aukštesnės pakopos, nesąžiningą ir smaugiančią visuomenės dalį, kuri nagrinėjamo eilėraščio eilutėse atskleidžiama netiesiogiai ir neišvengiamai daro įtaką lyrinio subjekto egzistencijai: „Koks sunkus yra šitas kraštas/ <...>tada paleidžia, bet tik apsimeta/ sutemus per pakaušį: reikėjo, turėjai,/ galėjai“, „Koks sunkus šitas kraštas/ tik pažadai ir lenkti nagai“, „veido prakaite, kaip parašyta uždirbsiu baltesnę duoną“. Toks fenomenui suteikiamas paaiškinimas, jo paslapties atskleidimas, teoriškai vadinamas eiditiniu suvokimu, kuris išryškina to, kas suvokiama esmę: „Fenomenologiniu požiūriu išsiskiria suvokimas, atsirandantis iš susitikimo, iš noro susitikti, tarsi sklindančio iš abiejų pusių.“ („Apglėbiantis mąstymas“, Daujotytė V., 165 p.).
Intensyvi sąmonės būsena.
„Vienos iš esminių fenomenologijos sąvokų yra intencijos, intencionalumas.“ (166 p.) Todėl vertėtų išsiaiškinti kokia šio eilėraščio intencija, tikslas, sumanymas? Iš lotynų kalbos išvertus, intentio reiškia įtampą, pastangą. Ir iš tiesų kiekvienoje kūrinio eilutėje jaučiama stipri ir ta pati literatūrinė įtampa, poetinė pastanga išsakyti savo vidų. Lyrinis subjektas atvirai parodo savo pozicijas – jis nepatenkintas, tai jau buvo galima suprasti iš anksčiau cituotų teksto dalių. Kita vertus, jis pasiduodantis ir ši būsena atspindi daugelio kitų žmonių požiūrį, todėl šioje turinio atkarpoje atsiveria gili, visuomeninė žaizda-problema: „aš negaliu nieko pakeisti,/ čia tikrai nieko“. Kodėl tai meninė pastanga? Kodėl tai literatūrinė intencija? Todėl, kad ji sukuriama poetiniu žodžiu, kuriame sutelpa skaudus, intriguojantis ir ironiškai svajokliškas vieno asmens egzistencijos būdas, kurį nulėmė aplinka, kodėl ji svarbi? Todėl kad ir mes joje esame: „kaip šiaudas adatų stirtoj, sakau/ be vardo ir popierių/ gyvensiu/ plauksiu lėtom eskalatorių upėn,/ uosdamas požemio kvapą“. Kaip V. Daujotytė savo teorijoje rašė, fenomenologijoje tikslas bendriausia prasme tai dvasios, sąmonės dėmesys kam nors (objektui, daiktui, reiškiniui). Šiuo atveju tas sistemoje merdinčio, bet svajojančio maištauti žmogaus, „dvasios, sąmonės dėmesys“ sutelktas į apatiją, norą pabėgti, tačiau tą norą užgožia tikrovė, eilėraštyje išduodama paskutinėmis eilutėmis: „savo veido prakaite, kaip parašyta/ uždirbsiu baltesnę duoną/ kol anoj šaly nebepažins sūnus“.
V. Daujotytė, analizuodama fenomenologijos ypatumus, išskiria metaforizuotą teorinę tiesą, kurią, remdamasi Husserlio „išgyvenimų horizontu“, pavadina „patyrimo horizontu“. Tai yra „būsena, iš kurios visa, kas žmoguje ir su žmogumi vyksta. <...> Jutiminis horizonto turinys“ gali susidaryti gamtoje ar kituose matymo taškuose. Šiame eilėraštyje gamtos iš ties mažai. Akiratyje įsipaišo tik miesto detalės su nežymiais gamtos likučiais: „stiklinio stogo vėjas šokdina plunksnelę“, „tartum žuvelės sūnaus akvariume“, „eskalatorių upėn“. Horizontas fenomenologijoje reiškia žodį, kuris meno kūrinyje priverčia ieškoti svarbių sąvokų, o šios gali reikšti kultūrą, patirtį, savimonę, „vietovardžio rėmą kaip akimis apglėbiamą puslankį“ (171 p.) Todėl cituotose eilutėse galima įžvelgti miesto aplinką, nykią ir tuščią beprasmybę („koks tuščias šitas kraštas“). Savimonę galima apibrėžti iš metaforos: „mintys tartum žuvelės sūnaus akvariume“. Tai gražios idėjos, norai, siekiai tarsi žuvelės – tai, kas yra kalbėtojo viduje, bet viskas ribojama, draudžiama, uždaroma tarp stiklinių sienų.
Dar vienas įdomus fenomenologijos aspektas yra vadinamas epoche, tai reiškia redukciją, suskliaudimą. Epoche, iš graikų kalbos išvertus, reiškia sustojimą. Husserlio fenomenologijoje šis sustojimas aiškinamas kaip „svarbus sąmonės žingsnis, atsiribojimas nuo manymo, kad tikrovė yra nepriklausoma nuo sąmonės, taip pat ir nuo vieną ar kitą reiškinį dengiančių išankstinių nuomonių, kurios tarsi atsargiai nuvalomos“ (172 p.) Todėl akivaizdu, jog analizuojamame eilėraštyje tikrovė – visuomenės narvelis, nepriklauso nuo sąmonės ir nuo kitų nuomonių, jog tai nėra narvelis, jog tai natūralu. Ir iš tiesų ši nuomonė palengva sunaikinama. Vienas iš ryškiausių literatūros teorija paremtų pavyzdžių galėtų būti opozicijos / supriešinimai: „Kokia lengva yra šita diena: mintys, tartum žuvelės sūnaus akvariume“ arba „ant stiklinio stogo vėjas šokdina plunksnelę/ aš negaliu nieko pakeisti/ čia tikrai nieko“. Abiejose citatose galima rasti aiškias aliuzijas į du supriešinimus – lengva ir sunku, paprasta ir sudėtinga, gražu ir beviltiška (lengva diena - mintys akvariume, plunksnelė – čia tikrai nieko). Todėl grįžtant prie epoche arba sustojimo, suskliaudimo, redukcijos, sąmonės žingsniavimo iš tikrovės ir kitų nuomonių apsupties neigimo, lyrinis subjektas elgiasi identiškai. Neigia, suskliaudžia, sąmoningai bando išsigelbėti iš kitų tiesos, tačiau pasilieka uždarame rate. „Pasitikint patyrimu, fenomenologijai reikia išlaikyti ribas tarp savęs ir empirizmo. Tai reiškia, kad ir kai kurie juslinio patyrimo elementai gali būti redukuojami, nelaikomi reikšmingais. <...> Paimti į skliaustus, suskliausti kas neatrodo būtina, arba kažką atidėti, kol rasis papildomų motyvacijų, kol prireiks.“ (173 p.) Būtent taip ir veikia eilėraštis „Oro uosto bliuzas“, čia tam tikroje aplinkoje įstrigęs žmogus kenčia, tačiau savo ironija ir susitaikymu užmaskuoja tikrą patyrimo skaudulį ar apskritai patyrimą, kuris visiškai nėra reikšmingas skaitytojui ar pačiam kalbėtojui.
Vienas iš paskutiniųjų šio darbo, tačiau tikrai ne fenomenologijos, tyrimo principų, yra refleksinė analizė. Paprastai kalbant, tai „to, kas juntama, kas atsiveria, pasirodo, aiškinimas, skaidrinimas, jungimas su tuo, kas sąmonei jau žinoma, patirta.“ (179 p.) Šis principas susideda iš kelių dalių – kalbinė raiška ir fenomenologinis suvokimas, „išreiškiama suvokiant, suvokiama išreiškiant.“ (179 p.) Todėl šiame nagrinėjimo etape pravartu atkreipti tik į vieną ir pagrindinį dalyką, tai yra reakciją į tekstą, į jo formą kaip išorinį įspūdį ir į vidų kaip į teksto prasmių lauką. Todėl verta atkreipti į netradicinį, netvarkingą eilučių išsidėstymą. Toks griežtos struktūros, rimo, didžių raidžių eilučių pradžioje vengimas signalizuoja lyrinio subjekto ir vaizduojamų aktualijų betvarkę, chaosą. Tokia yra forma, būdas ir pavidalas, leidžiantis stebėti ir įvertinti tekstą kaip gyvą, pulsuojantį minčių „bliuzą oro uoste“. Kontrastai (analizuoti antonimai lengva-sunku), pakartojimai („Koks sunkus yra šitas kraštas“, „Koks tuščias šitas kraštas“), sušukimas („kai liečiu, o! Kokia lengva kišenė“), eilučių perkėlimai (labausiai išryškinti žodžiai „galėjai“, „čia tikrai nieko“, „gyvensiu“) šiame eilėraštyje veikia kaip paryškintos nuorodos į tai, kas svarbiausia, reikšmingiausia.

Steven Kenny. Leda and the Swan, 36″ x 48″, Oil on Canvas, 2008


A sudden blow: the great wings beating still
Above the staggering girl, her thighs caressed
By the dark webs, her nape caught in his bill,
He holds her helpless breast upon his breast.

How can those terrified vague fingers push
The feathered glory from her loosening thighs?
And how can body, laid in that white rush,
But feel the strange heart beating where it lies?

A shudder in the loins engenders there
The broken wall, the burning roof and tower[20]
And Agamemnon dead.

Being so caught up,

So mastered by the brute blood of the air,
Did she put on his knowledge with his power
Before the indifferent beak could let her dr