Mirtis be aukštakulnių, punktuali, žeminanti ir neišranki. Ji niekada neapsinuogina, neišsiduoda, nepasiduoda, jos nepasitiksi su ryškiu makiažu ir nepamatysi gašliai atviros, nuoširdžiai besišypsančios ant žurnalo viršelio, internete ar plakate virš Maximos. Mirtis ateina, atbėga, atsiveja, atsėlina, užklumpa, pričiumpa, pakelia, sugriebia, papurto, išveja. Nedrąsiai dėl nedrąsos ar išgąsčio, liūdesio ar beprasmybės tvaiko, vienatvės ar skausmo ieškom tikėjimo, klaupiam ant kelių, meldžiamės ir dėkojam. Su tikėjimu. Kaip juokavo R. Šerelytė „Ačiū Dievui. Ne, ne Dievui. Partijai.“ ir kaip nejuokavo G. Beresnevičius „Kiekvieno žmogaus gyvenimo ašis <...> yra būtent dievoieška. Netgi jei žmogus to nepripažįsta ar nesupranta.“ Dievas ir mirtis – štai kur klasika. Mirtis pasiglemžia ir sukramto, bet tik kūnus. Laikas šoka per laiką. Dievas palieka balsus.
Keturiasdešimt penkerių metų mirė G. Beresnevičius, F. Merkuris, J. Ivanauskaitė. Bet gyvieji vis dar girdi. „Too much love will kill you“*. „važiuojam! o juk važiuojam į kapines,/ Viešpatie, kaip važiuojam“**. „O vieną naktį įvyko neįtikimas dalykas! Į mane prabilo pats Dievas. Jis bylojo bežode kalba, nes Jo tariamų prasmių ir reikšmių nesutalpintų jokie žodžiai. Beribis Viešpaties buvimas užpildė kambarį. Atrodė, tarsi būtų pasikeitusi oro ir visų daiktų atomų struktūra. Netrukus išnyko ir įprasta erdvė. Nors tas potyris buvo sklidinas ypatingos didybės, bet sykiu – labai intymus: tarsi motina glaustų kūdikį, tarsi tėvas, kurio glėbio beveik nepatyriau, dabar skausme mane ramintų, tarsi visi kada nors buvę mylimieji panardintų į tokią švelniausių jausmų gelmę, kokios patys nė neįtarė ir niekada nesužinos savyje esant.“***
II
Mano liūdesio kosmose orbitomis kniaukia katinas, įkyriai. Žiūriu į Aguonų gatvę, ja einu ir huge**** katino skulptūra akyse, rankose, dovanotoje nuotraukoje, skvere. Ausyse kažkas vis dar kniaukia: „Numirti – šitaip nesielgiama su katinu.“***** Už nugaros Jurgos mama ir dėstytoja Vanda. Laikas vėl šoka lietuvišką polką. Aš dairaus katinų rojuje, Jurgos bute. Kažkas kalba: „Čia trūksta smilkalų“, „O gal kaip tik netrūksta?“. Paveikslai, statulėlės, katės, daiktai, gėlės, vėduoklės, vyno taurė, kilimėliai ir nuotraukos. Vėl balsai. Didžiulės akys virš lango. Šaltis. Kalbėjimas apie nesamą žmogų. Ant stalo arbata, ant kelių rankos, suneriu jas, mano grupės draugė čiupinėja kasetę „Ragana ir lietus“ ir iš magnetofono kolonėlių trykšta jau esamas Jurgos balsas
. .
* F. Merkurio dainos pavadinimas.
** prieš mirtų G. Beresnevičius savo draugams siūlė eiti į kapines, o šiuo pokalbiu pasiremdamas, A. Marčėnas parašė eilėraštį. Citata iš minėto eilėraščio.
*** citata iš kn. „Viršvalandžiai“, 40 p.
**** iš anglų kalbos išvertus – milžiniškas.
***** V. Šimbroska
kartu su raganomis, lietumi. Kambaryje plaukioja žodžiai, pilni, parašyti, nublizginti, nupiešti, nupoliruoti, išbraukyti, sustyguotos pastraipos ant lentynos, po lova, tigriniame kilimėlyje. Sienos prisigėrusios rytų motyvų, kampe – katalikiškų paveikslų eilė. „Ji visada ieškojo savo tikėjimo“ – paaiškino Jurgos mama. „Ieškojau dvasios namų, bet visada pasiklysdavau“ – aiškina pati Jurga.*
III
Išsprūsti iš kvadratinės dėžutės. Paimti knygą. Išeiti iš tikrovės. Simuliuoti kitas erdves ir laikus. Nueiti į Vandos paskaitą, išgirsti Jurgos balsą, paliesti jos asmeninę erdvę ir netekti amo, nieko neklausti, nes kalbėti nereikia. Po to dar kartą pasibelsti į „Miegančių drugelių tvirtoves“**, ryti „Placebe“ sušlietus žodžius, gyventi su „Sapnų nublokštais“... kur slepiasi Jurgos veidas, Jurgos menas, ironija, pomirtinis gyvenimas, burtai, fiktyvūs pasauliai, daugybė lieptų ir skardžių, kūnų ir sapnų kontūrų, Tibeto ... Tapatybė atkleista. Vaizduotės piene plaukiojantys angelai ir Jurgos mintys, įsikūnijusios į magistrantes. Išvesti daugybę analogijų iš paveikslų į tekstą, iš autobiografijos ir vėl į tekstą, parabolės, supriešinimai, sintaksė, lengvumas, daugiažodžiavimas, tolimi ir artimi sugretinimai, tylos ir prasmės, sąžiningumas ir filosofija, mirtis, Kristus. Šaltis. Šiluma. Prisiminimai. Ačiū už juos.
IV
Ir prie tamsos
Tegu vaikai,
Ir prie nakties
Lai pratinas.
O jei baisu,
Lai mano: tai –
Didžiulis
Juodas katinas
. .
* citata iš kn. „Viršvalandžiai“
** citata iš kn. „Miegančių drugelių tvirtovė“
*** V. Kukulo eilėraštis
